Etnografiniai tyrinėjimai
Didelį įnašą Lietuvos etnografijai turėjo nuo 1935 m. iki 1943 m. leistas žurnalas „Gimtasai kraštas“. 1964 m. išleistas pirmasis etnografinio pobūdžio leidinys – „Lietuvos etnografijos bruožai“. 1963–1991 m. leista „Kraštotyra“ – tęstinis straipsnių rinkinys, kuriame spausdinti mokslininkų ir kraštotyrininkų lokaliniai tyrimai. 1975 m. pasirodė tik etnologinėms konferencijoms skirtas tęstinis leidinys „Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje“. Nuo 1977 m. stambios etnologų studijos ir monografijos spausdintos serijoje „Iš lietuvių kultūros istorijos“. 1985 m. išleistas „Pabaltijo etnografijos atlasas“. 1996–2002 m. leistos etnografinių monografijų ir stambių studijų serija „Lietuvos etnografija“ ir t. t. Visuose šiuose leidiniuose fragmentiškai paminima ir Kaišiadorių regiono etnografinė medžiaga.
Nuo 1998 m. Kaišiadorių muziejaus archyve pradėta kaupti etnografinė medžiaga apie Kaišiadorių apylinkes (surinkta apie 100 bylų). Jų tematika įvairi, tačiau didžiausią dalį sudaro dainuojamoji ir pasakojamoji tautosaka, papročių ir prisiminimų fiksacija. Nemažai medžiagos apie šeimos švenčių papročius: gimtuves, vedybas. Plačiausiai aprašyti kalendorinių švenčių papročiai. Išskirtinė ir ilgai gyvavusi Trijų Karalių (sausio 6 d.) vaikštynių tradicija, kurią ilgiausiai išlaikė darsūniškiečiai. Buvusio Žiežmarių valsčiaus teritorijoje ilgai išliko Blovieščių– Gandrinių (kovo 25 d.) paminėjimas, tą dieną laukiant sugrįžtančių gandrų. Etnografinę medžiagą Kaišiadorių regione rinko Vilniaus universiteto ir kiti mokslininkai. Pavyzdžiui, 1958 m. V. Milius etnografinės ekspedicijos metu rinko medžiagą Jiezno, Kaišiadorių ir Vievio rajonuose. 1969 m. Vilniaus universitetas organizavo etnografinę ekspediciją Žiežmarių apylinkėse (vad. P. Dundulienė). Studentai rinko medžiagą apie papročius, liaudies mediciną, vaikų priežiūrą, žemdirbystę, pasakojamąją ir dainuojamąją tautosaką. S. Daunys tyrinėjo pirtis bei jų papročius ne tik rajone, bet ir visoje Lietuvoje. Kalendorinių švenčių papročius Darsūniškio apylinkėse 1972 m. fiksavo etnografė ir kraštotyrininkė M. Čilvinaitė. J. Balys domėjosi kalendorinių švenčių, mirties ir laidotuvių, žemdirbystės papročiais ir tikėjimais. Jo darbuose galima rasti daug vertingos medžiagos iš Kaišiadorių apylinkių. V. Baltrušaitis tyrinėjo gyvenamųjų namų interjerą ir baldus Kaišiadorių regione. 2003 m. Vilniaus pedagoginis universitetas Kruonio seniūnijoje organizavo etnografinę ekspediciją (vad. J. Mardosa), kurios metu studentai rinko duomenis apie vaišių (pobūvių) kultūrą, atlaidus, elgetas ir elgetavimą, vestuvinius simbolius, liaudies pedagogiką ir kt. 2006 m. muziejus išleido „Kaišiadorių etnografinį žodynėlį“ (autoriai V. Baltrušaitis ir L. Žižliauskaitė). Žodynėlyje pateikiama 413 Kaišiadorių apylinkėse naudotų etnografinių terminų, iš kurių beveik pusė iliustruota piešiniais. L. Žižliauskaitė pradėjo rinkti ir medžiagą apie tautinius Kaišiadorių regiono drabužius, jai išvykus dirbti kitur nuo 2006 m. šį darbą tęsė kita muziejaus darbuotoja D. Tomkuvienė. 2011 m. muziejaus išleistoje knygoje „Kaišiadorių etnografiniai bruožai“ (autorė G. Daunoraitė) remiantis archyviniais XIX pab.–XX a. I pusės šaltiniais, tyrinėtojų publikacijomis bei fiksuotomis dabarties kultūros apraiškomis, aprašomi pagrindiniai verslai, amatai, šeimos ir kalendorinių švenčių papročiai. Leidinys iliustruojamas daiktų piešiniais ir fotografijomis. 2015 m. muziejus išleido „Iliustruotąją Kaišiadorių etnografiją“ (aut. U. Katkevičiūtė-Ignatjevienė).
