Apie muziejų
Kaišiadorių muziejaus istorija
Trakų (Kaišiadorių) archeologijos ir istorijos muziejus
1928 m. atvykęs į Kaišiadoris kun. Nikodemas Švogžlys-Milžinas ėmėsi organizuoti skautų draugovę. Viena iš skautų veiklų buvo senovinių daiktų rinkimas skautų muziejui. Per trumpą laiką surinkta apie 100 eksponatų, o 1929 m. mediniame geležinkeliečių name iškilmingai atidaryta muziejinė ekspozicija. Skautų muziejuje buvo 6 skyriai, kuriuose sukaupti gamtos, tautodailės, skautų darbų, dokumentų, numizmatikos ir įdomybių rinkiniai. Spaudoje aprašyta viena iš kun. N. Švogžlio-Milžino organizuotų muziejinių daiktų rinkimo ekspedicijų: „Globėjas sugalvojo „iškylas“ muziejaus eksponatams rinkti. Susiburia kelios skiltys ir kartu su Globėju eina per kaimus rinkdami, kas reta ir įdomu. 12-V rinko Rečionių kaime. Daugiausiai laimėjo Liuda Puišytė ir Bronė Startaitė. 19-V. Skautai renka Muziejui eksponatus Kiemelių kaime. Čia pas p. Butrimavičių surado jo pradėdo Stasio-Adomo 150 metų senumo stalą. Viršus – vienos lentos, šešios kojos. Parsinešė.“ Muziejiniams rinkiniams išsiplėtus, ekspozicija buvo perkelta į buvusioje Kaišiadorių medinėje bažnytėlėje įrengtą parapijos salę. 1930 m. išvykdamas klebonauti į Kernavę, kun. N. Švogžlys-Milžinas skautų muziejų perdavė Kaišiadorių parapijai. Dėl to tarp skautų organizacijos ir Kaišiadorių dvasininkų kilo konfliktas, o muziejaus rinkinys ilgainiui išsimėtė. 1935 m. Trakų (Kaišiadorių) apskrities savivaldybė priėmė sprendimą Kaišiadoryse įkurti etnografinio pobūdžio apskrities muziejų. Numatyta muziejaus veiklos pradžiai skirti patalpas Maironio gatvėje buvusiame mediniame namelyje. Tačiau jis nespėjo viešai pasireikšti. Taigi, 1928 m. kun. N. Švogžlio-Milžino pradėtas kurti muziejus buvo išblaškytas, o 1935 m. Trakų (Kaišiadorių) apskrities savivaldybės muziejus veikla nepasižymėjo. Po Antrojo pasaulinio karo Kaišiadorių parapijos salėje buvę vertingesni kun. N. Švogžlio sukauptų muziejaus rinkinių likučiai pervežti į Vilnių, likusi dalis išsimėtė.
Kaišiadorių visuomeninis kraštotyros muziejus
1961 m. sovietinė valdžia organizavo Lietuvos TSR kraštotyros draugiją, kurios skyrius 1962 m. įkurtas ir Kaišiadoryse. 1962 m. birželio 16 d. laikraštyje „Į komunizmą“ paskelbta apie pirmąjį kraštotyrininkų susirinkimą. Kaišiadorių kraštotyros draugijos organizacinio komiteto pirmininkas Juozas Juknevičius straipsnyje „Saugokime kultūros paminklus“ kvietė rinkti kultūros vertybes, tautosaką, įkurti Kaišiadoryse kraštotyros muziejų: „Tam, kad visas kultūrines vertybes surinktume, sukauptume vienoje vietoje ir apsaugotume jas nuo sunykimo, reikia Kaišiadoryse įkurti kraštotyros muziejų.“ 1962 m. birželio 19 d. įvyko kraštotyros draugijos Kaišiadorių skyriaus steigiamasis susirinkimas. Tarp svarbiausių numatytų darbų – įkurti Kaišiadoryse kraštotyros muziejų. Jau kitų metų balandžio 14 d. įvyko 1-oji rajoninė kraštotyrininkų konferencija, kurios vienas iš pagrindinių veiklos uždavinių buvo „atidaryti visuomeninį kraštotyros muziejų“. Toliau buvo renkama kraštotyrinė medžiaga, o 1965 m. surengta pirmoji kraštotyrinių darbų paroda. 1965 m. spalio 30 d. laikraštyje Kaišiadorių kraštotyrininkų skyriaus tarybos pirmininkas V. Daminaitis rašo: „Draugijos rajono skyriaus taryba jau turi sukaupusi nemaža įdomių eksponatų. Tačiau jie kol kas guli spintose, laikomi pas atskirus kraštotyrininkus, ir su jais neturi galimybės susipažinti rajono darbo žmonės. Todėl Kaišiadoryse būtina įsteigti visuomeninį kraštotyros muziejų <...>. Juk tokius muziejus turi daug respublikos rajonų, juos aplanko įvairios ekskursijos, susipažįsta su rajono praeitimi ir dabartimi. Tikimės, kad jau ateinančiais metai toks muziejus atvers duris ir Kaišiadoryse.“ Įkūrus visuomeninį Kaišiadorių kraštotyros muziejų buvo pradėti rinkti eksponatai – pavieniai archeologiniai radiniai, seni buities daiktai. Pirmosios muziejui suteiktos patalpos buvo Kaišiadorių vidurinėje mokykloje. Jo vadovu buvo paskirtas žurnalistas Jonas Laurinavičius. Senoviniai daiktai būdavo atvežami ir iš kitų rajono vietovių, pavyzdžiui, Kietaviškių, Kruonio ir kitur. Deja, muziejinė ekspozicija nebuvo atidaryta ir šie eksponatai neišliko. Vienintelis atsitiktinai išlikęs daiktas – muziejaus iškaba.
Kaišiadorių krašto muziejus
1988 m. laikraštyje „Į komunizmą“ pasirodė J. Laurinavičiaus straipsnis „Kada Kaišiadoryse bus kraštotyros muziejus?“ 1990 m. pasirodė net keli J. Laurinavičiaus straipsniai: „Ar turėsime kraštotyros muziejų?“, „Kaišiadorių senienų muziejus“, „Dėl kraštotyros muziejaus“... 1990 m. vasario 28 d. Kaišiadoryse įvyko kultūros konferencija, priėmusi kelias rezoliucijas, iš kurių viena skelbė: „Surinkti šiuo metu esamą ir įvairiose vietose išbarstytą istorinę, kraštotyrinę, etnografinę, folklorinę medžiagą, liečiančią Kaišiadorių kraštą ir įkurti Kaišiadorių kultūros muziejų.“ 1991 m. vasario 28 d. Kaišiadorių savivaldybės tarybos sesijoje svarstytas klausimas „Dėl rajono muziejaus įsteigimo“. Posėdžio protokole rašoma: „Kalbėjo V. Strazdas. Idėja įkurti rajono muziejų sena, ne mano sugalvota. Manau, kad atėjo laikas ją pradėti realizuoti. Jei Taryba priimtų sprendimą dėl muziejaus įsteigimo ir įpareigotų valdybą jį įgyvendinti, švietimo-kultūros skyrius rastų galimybę iš to paties mokos fondo įvesti nors pusę muziejaus organizatoriaus etato. Šis žmogus jau ne epizodiškai, o nuolat rūpintųsi muziejaus įsteigimu de facto: kauptų eksponatus, rūpintųsi Strumilos dvaro remontu. Lietuvos liaudies buities muziejus Rumšiškėse neturi nieko bendro su Kaišiadorių kraštu. Strumilos dvaras dabar priklauso veterinarijos institutui, jo direktorius sutinka, kad ten įsikurtų rajono kraštotyros muziejus. NUSPRĘSTA: sprendimą priimti vienbalsiai.“ Kaišiadorių rajono tarybos 1991 m. vasario 28 d. sprendimas: „Įsteigti Kaišiadorių rajono kraštotyros-etnografijos muziejų nuo 1991 m. kovo 31 d.“ Įsteigusi muziejų savivaldybė 1991 metams paskyrė 30 000 rublių „Kaišiadorių krašto muziejaus kūrimui (Strumilos dvaro sutvarkymo projektavimui ir remontui)“. 1991 m. lapkričio 13 d. Kaišiadorių kultūros paveldo inspektorius M. Nasevičius išdavė leidimą „atlikti remontą Strumilos dvaro rūsyje“, o gruodžio 20 d. iš statybų bendrovės „Ardas“ jau priimti atlikti darbai. 1991 m. gruodžio 13 d. kraštotyros draugijos Kaišiadorių skyrius savo archyvą perdavė kuriamam Kaišiadorių krašto muziejui (perdavė Jonas Laurinavičius, o priėmė muziejaus vadovas Aidmantas Bernatonis). Tačiau 1993 m. birželio 23 d. Kaišiadorių rajono valdytojo potvarkiu muziejus reorganizuotas į Kaišiadorių etninės kultūros centrą. Įkurto Etninės kultūros centro nuostatų 3.1 punktas skelbė: „EKC yra savarankiška kultūrinio švietimo įstaiga, įkurta reorganizuojant besikuriantį Kaišiadorių krašto muziejų ir susiklosčius palankesnei ekonominei situacijai vėl gali būti pertvarkytas į Kaišiadorių krašto muziejų.“
Nors formaliai Kaišiadoryse nuo 1993 m. muziejaus nebebuvo, tačiau istorinis pažinimas tolydžio augo. 1994–1995 m. Kaišiadorių etninės kultūros centro istorikas Olijardas Lukoševičius su Kultūros paveldo centro archeologu dr. Algirdu Girininku organizavo Kaišiadorių regiono archeologinius žvalgymus, apkeliaujant visą savivaldybę, nuo Neries iki Nemuno pakrančių. Įvairiose Kaišiadorių savivaldybės vietose buvo atrasta daug naujų akmens amžiaus gyvenviečių ir kitų archeologinių objektų, pavienių radinių. Šie radiniai buvo perduoti saugoti į Kauną, Vytauto Didžiojo karo muziejų. Tuo laiku intensyviai rengiami regiono istorijai skirti leidiniai. Pavyzdžiui, 1996 metais, minint Kaišiadorių parapijos 90-ies metų sukaktį, buvo parengtas Kaišiadorių parapijos istorijai skirtas leidinys „Kaišiadorių parapijos ir vyskupijos istorija“. 1997 m. išleisti straipsnių rinkiniai „Kietaviškės“ bei „Žaslių ir Paparčių apylinkės“. 1997 m. gegužės 7 d. Kaišiadoryse buvo suorganizuota pirmoji istorinė konferencija, kurioje dalyvavo žymūs Lietuvos tyrinėtojai. Šios konferencijos medžiaga išleista leidinyje „Kaišiadorys: miesto ir apylinkių praeitis“. Konferencijos dalyviai išreiškė nuostatą, kad Kaišiadorys turi turtingą istorinę praeitį ir tyrinėjimus reikėtų nuosekliai tęsti. Jau 1997 m. Kaišiadoryse buvo suplanuota rengti Kaišiadorių enciklopediją, rinkti istorinę medžiagą, o rumšiškiečiai inicijavo Jono Aisčio memorialinio muziejaus įkūrimą Rumšiškėse. 1998 m. pavasarį muziejaus įkūrimo klausimai vėl svarstomi savivaldybės taryboje. Idėją aktyviai palaikė savivaldybės meras K. Jakelis, kultūros komiteto pirmininkas E. J. Morkūnas. 1998 m. gegužės 27 d. įvyko savivaldybės tarybos posėdis, kurio pirmasis klausimas svarstė muziejaus įkūrimą. Už muziejaus įkūrimą balsavo 17 Tarybos narių, susilaikė 3, prieš buvo 1. Taip 1998 m. gegužės 27 d. priimtas Kaišiadorių rajono tarybos sprendimas „Reorganizuoti Kaišiadorių etninės kultūros centrą į Kaišiadorių muziejų“. 1998 m. rugpjūčio 31 d. Kaišiadorių švietimo ir kultūros skyrius patvirtino Kaišiadorių muziejaus statutą, o rugsėjo 28 d. Kaišiadorių meras paskyrė muziejaus direktorių. Tą pačią dieną muziejus įregistruotas Juridinių asmenų registre ir pradėjo savo veiklą. Pirmosios muziejaus patalpos – du kambariai Kaišiadoryse, Gedimino g. 85. Viename kambaryje dirbo muziejininkai, o kitame pradėti kaupti ir saugoti Kaišiadorių regiono eksponatai. Apie pirmuosius penkis muziejaus veiklos metus plačiau rašoma leidinyje Kaišiadorių muziejus: 1998-2003
